Reikia žmogui juk visai nedaug, bet visiem labai sunku tą " nedaug" įgyvendinti...

Mylėk taip, kaip dar niekad nemylėjai, priglausk šiltai, kad pasijusčiau tarsi debesy, plukdink mane upe pasroviui, juk taip lengviau.

Atsikvėpk ir vėl keliaujam.

Tik nepamiršk likti savimi.

Šiandien gimėm apsalę
Atsikėlėme žemuogių rojuj.
Saujom rinkom mes jas
Ir valgėme,
Paskendę savam uogienojuj.
Mūsų rankos nusidažė rausvai
Panorom raudono dangaus
Vakarinio.
Mes jį aptaškėm stebuklingais dažais.
Iš džiaugsmo šokom laukuose, kvailiojom.
Plaukus nušviesino saulė,
Šaltinėlis davė tyro vandens.
Galiausiai priėjom pasaulį
Ir pasakėm: čia mūsų upė srovens.
Įdėjome daug pastangų,
Kad sužaliuotų pirmi medžių lapai.
Vieną dieną iš žemuogynų gimtų
Ėmė bristi pulkas vaikų.
Taip ir gyvenome
Kurdami žemės spalvą kartu,
Taip ir supratome, kad apkabinę tą pačią širdį
Mylėjom abu. 

Aš tik noriu saulę paliesti, kad mano apniurusį dangų nušviestų
Tik noriu meilę pajusti, kad mano sustirus širdis vėl atsigautų.

Padėkit man patikėti, padėkit įveikti!
Padėkit sustoti ir pamąstyti,
Nebeeiti tenai kur nelaukia, kur šalti pirštai sielą suspaudžia...

Leiskit svajoti ir negalvoti,
Padėkit tą kelią nueiti ir kartu pagulėti
Bežiūrint į žvaigždes, paskendusias jūroj...

Jei tik ji būtų girdėjus..

Ta mergina nesuprato nieko, ką jai sakiau. Taip, tikrai sunku susikalbėti su nebyliu žmogumi. Pasijaučiau kalta. Ir ne dėl to, kad ji negirdėjo, o dėl to, kad aš niekada nepagalvojau kokią reikšmę mūsų gyvenime turi žodžiai, kokią jie gali teikti palaimą ir kokį, atrodo, nepakeliamą skausmą. Bet tie pojūčiai mums dažnai leidžia susivokti savyje, pajusti... O ji to niekada nežinos, nesupras. Gal tai ir yra skaudžiausia, kad aš per mažai pamąstau prieš sakydama. Ir skaudu ne man, o kitam, kuris nenusipelnė būti paniekintas be jokios priežasties, tik dėl mano žioplumo. Aš atsiprašau..
Stengiuosi galvoti prieš sakydama, bet kartais tiesiog išsprūsta.





                                           

Kam dėkoti, nieko čia įdomaus..

Tikrai, kad nieko įpatingo ar sudominančio. Ir pati nesuprantu ką kartais turiu omenyje. Tik nepykite, žmonės, kad mane sunku suprast. Gal geriau net ir nebandyti suprasti. Nekvaršinti sau galvos, nes kartais sunku suvokti savo mintis, o ką jau kalbėti apie kitus...

O jeigu aš noriu būti tik dulkė, lašas vandenyne, ar kas man sutrugdys? Galiu būti kas tik noriu, niekas neuždraus, galiu daryti ką noriu, niekas prieš mano valią nepalieps. Yra tik samprotavimai ir patarimai, kurių vargu ar kas dar klausys, nes viskas pasidarė nebevertinama. Laikas eina pro šalį. Nesustojamai grimzdame į pasaulinio dydžio liūną, kurį patys ir susikūrėme. Ir kam viso to reikėjo? Ar tapome laimingesni? Ar dabar jaučiamės geriau nei jautėsi žmogus, prieš kelis šimtelius metų riedėdamas vežimu, tempiamu nuostabiai iššukuoto arkliuko? Ar jam buvo blogai? Žinoma, taip ir nesužinosiu kaip jis jautėsi, bet manau, to meto žmogus buvo laimingesnis, turėdamas mažiau, nei dabar turime mes.
Ir kurgi visi tie pamastymai ir knygos? Kur mokslas ir išmintis, nesuskaičiuojama galybė bandymų? Taip vertinami tie žmonės, išradę vienokius ar kitokius dalykus. Kam ta pompastika? Kodėl žmogus pasidarė toks visko daug reikalaujantis padaras? Juk užtektų mums pašiūrės miško vidury, čiurlenančio upelio garso ir čirškiančių paukštukų. Bet 'tikras' miestietis tą pamiršęs... Na ir kas, kad jis lanko jogos kursus ar kitaip 'ieško savęs'. Jis niekada taip nepažins gamtos, nesupras kokią palaimą juto žmogus neturėdamas tų visų 'išmanių' daiktų daiktelių. O taip pačiai norėtųsi atitrūkti nuo visų mus įspraudžiančių lyg žiurkes spąstų. Pajusti paprasto, nieko daug nereikalaujančio gyvenimo skonį. Be įsipareigojimų ir galvos sukimų apie tai ką veiksi rytoi...

                               Pasiilgau paprastumo...

Noriu pabėgti, o tada surasti, kad galėčiau vėl ir vėl pagauti ir niekam kitam nebeatiduoti...

Per daug gerai viskas. Arba aš per daug bloga, o vaizdas pro langą toks slegiančiai baltas. Taip šalta ir taip norisi apkabinimų. Tik tiek man ir tereikia. Na nebent dar puodelis karšto šokolado tikrai nepakenktų. :)))

Kai lieka tik prisiminimai ir kompiuterio klaviatura, kurioje nera lietuvisku raidziu..
Kai vos nepaskesti vonioje, nes mazai truksta, kad uzmigtum, o visa nakti burzgiantis sildytuvas visai nebesildo.
Kai norisi trenkti i siena ta nuostabiai zydincia orchideja, nes ji trugdo apziureti po ja esancios palanges dali ir kai nervuoja paukstukai atskride prie virtuves lango, nes ju pilvukai tokie aki reziancios geltonos spalvos.

Ir ar visa tai ne absurdiska?