O jeigu aš noriu būti tik dulkė, lašas vandenyne, ar kas man sutrugdys? Galiu būti kas tik noriu, niekas neuždraus, galiu daryti ką noriu, niekas prieš mano valią nepalieps. Yra tik samprotavimai ir patarimai, kurių vargu ar kas dar klausys, nes viskas pasidarė nebevertinama. Laikas eina pro šalį. Nesustojamai grimzdame į pasaulinio dydžio liūną, kurį patys ir susikūrėme. Ir kam viso to reikėjo? Ar tapome laimingesni? Ar dabar jaučiamės geriau nei jautėsi žmogus, prieš kelis šimtelius metų riedėdamas vežimu, tempiamu nuostabiai iššukuoto arkliuko? Ar jam buvo blogai? Žinoma, taip ir nesužinosiu kaip jis jautėsi, bet manau, to meto žmogus buvo laimingesnis, turėdamas mažiau, nei dabar turime mes.
Ir kurgi visi tie pamastymai ir knygos? Kur mokslas ir išmintis, nesuskaičiuojama galybė bandymų? Taip vertinami tie žmonės, išradę vienokius ar kitokius dalykus. Kam ta pompastika? Kodėl žmogus pasidarė toks visko daug reikalaujantis padaras? Juk užtektų mums pašiūrės miško vidury, čiurlenančio upelio garso ir čirškiančių paukštukų. Bet 'tikras' miestietis tą pamiršęs... Na ir kas, kad jis lanko jogos kursus ar kitaip 'ieško savęs'. Jis niekada taip nepažins gamtos, nesupras kokią palaimą juto žmogus neturėdamas tų visų 'išmanių' daiktų daiktelių. O taip pačiai norėtųsi atitrūkti nuo visų mus įspraudžiančių lyg žiurkes spąstų. Pajusti paprasto, nieko daug nereikalaujančio gyvenimo skonį. Be įsipareigojimų ir galvos sukimų apie tai ką veiksi rytoi...

                               Pasiilgau paprastumo...