Saldžiai privalgius saldus gyvenimas atrodo... :D Ne iliuzija, gyvenimas tikrai saldus! Pastaruoju metu kupinas gerų emocijų, puikių akimirkų su draugais. Visi tokie nuoširdūs ir kupini meilės, visi padeda. Anksčiau matyt to nepastebėdavau, buvo protas užkrautas nereikalingom mintim.. O dabar po truputuką viskas keičiasi, kolkas į gerą pusę!


Taigi taigi žmonės, neliūdėkit, pasaulis tikrai parodys savo gerąją pusę, kai jūs parodysit savąją!

Kažkodėl sunku. Niekaip negaliu suprast, tarsi viskas gerai, bet giliai giliai tokia tuštuma.. Trūksta nuoširdumo, bendravimo. Nenoriu vaidinti, noriu būti savimi, tik... Kodėl viskas negali būti truputėlį paprasčiau? Nesuprantu kodėl žmonės apsunkina sau gyvenimus pasistatydami daugybę sienų ir į jas dar nori įsprausti kitus. Juk kiekvienam savos galimybės, savi tikslai ir siekiai, tai kaip tu gali norėti, kad kiti eitų taip, kaip eini tu.

Nerašyki man žinučių, nieko nesakyk, tik  prašau, visada prisimink geruoju, niekad nieko blogo nenorėjau, jei įžeidžiau, atsiprašau, tiesiog aš taip pasiilgau, net pati nežinau tiksliai ko. Matyt paprastumo, visiško paprastumo...

Be my friend, warm me up...

Reikia žmogui juk visai nedaug, bet visiem labai sunku tą " nedaug" įgyvendinti...

Mylėk taip, kaip dar niekad nemylėjai, priglausk šiltai, kad pasijusčiau tarsi debesy, plukdink mane upe pasroviui, juk taip lengviau.

Atsikvėpk ir vėl keliaujam.

Tik nepamiršk likti savimi.

Šiandien gimėm apsalę
Atsikėlėme žemuogių rojuj.
Saujom rinkom mes jas
Ir valgėme,
Paskendę savam uogienojuj.
Mūsų rankos nusidažė rausvai
Panorom raudono dangaus
Vakarinio.
Mes jį aptaškėm stebuklingais dažais.
Iš džiaugsmo šokom laukuose, kvailiojom.
Plaukus nušviesino saulė,
Šaltinėlis davė tyro vandens.
Galiausiai priėjom pasaulį
Ir pasakėm: čia mūsų upė srovens.
Įdėjome daug pastangų,
Kad sužaliuotų pirmi medžių lapai.
Vieną dieną iš žemuogynų gimtų
Ėmė bristi pulkas vaikų.
Taip ir gyvenome
Kurdami žemės spalvą kartu,
Taip ir supratome, kad apkabinę tą pačią širdį
Mylėjom abu. 

Aš tik noriu saulę paliesti, kad mano apniurusį dangų nušviestų
Tik noriu meilę pajusti, kad mano sustirus širdis vėl atsigautų.

Padėkit man patikėti, padėkit įveikti!
Padėkit sustoti ir pamąstyti,
Nebeeiti tenai kur nelaukia, kur šalti pirštai sielą suspaudžia...

Leiskit svajoti ir negalvoti,
Padėkit tą kelią nueiti ir kartu pagulėti
Bežiūrint į žvaigždes, paskendusias jūroj...

Jei tik ji būtų girdėjus..

Ta mergina nesuprato nieko, ką jai sakiau. Taip, tikrai sunku susikalbėti su nebyliu žmogumi. Pasijaučiau kalta. Ir ne dėl to, kad ji negirdėjo, o dėl to, kad aš niekada nepagalvojau kokią reikšmę mūsų gyvenime turi žodžiai, kokią jie gali teikti palaimą ir kokį, atrodo, nepakeliamą skausmą. Bet tie pojūčiai mums dažnai leidžia susivokti savyje, pajusti... O ji to niekada nežinos, nesupras. Gal tai ir yra skaudžiausia, kad aš per mažai pamąstau prieš sakydama. Ir skaudu ne man, o kitam, kuris nenusipelnė būti paniekintas be jokios priežasties, tik dėl mano žioplumo. Aš atsiprašau..
Stengiuosi galvoti prieš sakydama, bet kartais tiesiog išsprūsta.