Jei tik ji būtų girdėjus..

Ta mergina nesuprato nieko, ką jai sakiau. Taip, tikrai sunku susikalbėti su nebyliu žmogumi. Pasijaučiau kalta. Ir ne dėl to, kad ji negirdėjo, o dėl to, kad aš niekada nepagalvojau kokią reikšmę mūsų gyvenime turi žodžiai, kokią jie gali teikti palaimą ir kokį, atrodo, nepakeliamą skausmą. Bet tie pojūčiai mums dažnai leidžia susivokti savyje, pajusti... O ji to niekada nežinos, nesupras. Gal tai ir yra skaudžiausia, kad aš per mažai pamąstau prieš sakydama. Ir skaudu ne man, o kitam, kuris nenusipelnė būti paniekintas be jokios priežasties, tik dėl mano žioplumo. Aš atsiprašau..
Stengiuosi galvoti prieš sakydama, bet kartais tiesiog išsprūsta.





                                           

Kam dėkoti, nieko čia įdomaus..

Tikrai, kad nieko įpatingo ar sudominančio. Ir pati nesuprantu ką kartais turiu omenyje. Tik nepykite, žmonės, kad mane sunku suprast. Gal geriau net ir nebandyti suprasti. Nekvaršinti sau galvos, nes kartais sunku suvokti savo mintis, o ką jau kalbėti apie kitus...

O jeigu aš noriu būti tik dulkė, lašas vandenyne, ar kas man sutrugdys? Galiu būti kas tik noriu, niekas neuždraus, galiu daryti ką noriu, niekas prieš mano valią nepalieps. Yra tik samprotavimai ir patarimai, kurių vargu ar kas dar klausys, nes viskas pasidarė nebevertinama. Laikas eina pro šalį. Nesustojamai grimzdame į pasaulinio dydžio liūną, kurį patys ir susikūrėme. Ir kam viso to reikėjo? Ar tapome laimingesni? Ar dabar jaučiamės geriau nei jautėsi žmogus, prieš kelis šimtelius metų riedėdamas vežimu, tempiamu nuostabiai iššukuoto arkliuko? Ar jam buvo blogai? Žinoma, taip ir nesužinosiu kaip jis jautėsi, bet manau, to meto žmogus buvo laimingesnis, turėdamas mažiau, nei dabar turime mes.
Ir kurgi visi tie pamastymai ir knygos? Kur mokslas ir išmintis, nesuskaičiuojama galybė bandymų? Taip vertinami tie žmonės, išradę vienokius ar kitokius dalykus. Kam ta pompastika? Kodėl žmogus pasidarė toks visko daug reikalaujantis padaras? Juk užtektų mums pašiūrės miško vidury, čiurlenančio upelio garso ir čirškiančių paukštukų. Bet 'tikras' miestietis tą pamiršęs... Na ir kas, kad jis lanko jogos kursus ar kitaip 'ieško savęs'. Jis niekada taip nepažins gamtos, nesupras kokią palaimą juto žmogus neturėdamas tų visų 'išmanių' daiktų daiktelių. O taip pačiai norėtųsi atitrūkti nuo visų mus įspraudžiančių lyg žiurkes spąstų. Pajusti paprasto, nieko daug nereikalaujančio gyvenimo skonį. Be įsipareigojimų ir galvos sukimų apie tai ką veiksi rytoi...

                               Pasiilgau paprastumo...