Ar man užteks knygos išrašyti? Ar užteks laiko išsimiegoti, maisto- pavalgyti, žodžių- išsakyti?
Bum bum bum!!! Ir susprok!!! Ir viską ištaškyk, vonioj nuplauk, į kilimą nuvalyk, šaldikly uždaryk, kad nebesisapnuotų...

Nėra nieko, kas iš nieko kiltų

Ir kai nesusigaudai tarp jausmų.. Iš kur jie kyla? Tos visos mintys? Kas jas įtakoja?
Tiesiog plauk pasroviui! Tiesiog gyvenk ir būk. Ir viskas savaime susitvarkys, nebandyk pūsti prieš vėją, kam be reikalo eikvot energiją?
 Bet juk taip kartais norisi pažaist su likimu, gal tuomet įgausiu drąsos? Drąsos gyventi, kurti, mylėti... Taip noriu įššukių!
Bet juk tai kvaila, kam to reikia? Nejauti, kad tikrai gyveni? Nori sukrėtimų? Tikrų sukrėtimų? Neužtenka to, kas vyksta aplinkui? Mieloji, apsidairyk! Ar nematai koks grožis? Stebėk žmones, juk jie kiekvieną kart vis kitokie. Ir va tau iššūkis. Pastebėk mažiausias detales ir nebesinorės "tikro pajutimo, kad gyveni"...
 Ir būsiu jautresnė ir pajusiu jus, džiaugsiuos tuo ką turiu, nes tiek man ir tereikia. Jūsų!

Negaliu

"Taip norėčiau bent kelioms minutėms sustabdyti pasaulį, kad išėjus į lauką galėčiau išsirėkt..."
Ir tai kartais puikiai atitinka mano nuotaiką..

Ir kai užpūti žvakių liepsneles... Siena buvusi balta pajuodavo nuo dūmų. Ir kiek kartų teko atlikt šį veiksmą? Uždegt ir užpūst, uždegt ir užpūst. Ir ilgai žiūrėt, žiūrėt kaip liepsna neramiai šokinėja, įsivaizduoti iš degančio miško bėgančius arklius.  Bet vaizdiniai greitai keičiasi. Matau šokėjus, vėl tiesiog nieko nereiškiančią liepsną ir vėl šokėjus. Suvokiu kaip apgaulingai dirba mano protas. Atrodo, atsipalaidavau, skrendu padebesiais,paskestu svajose, bet iš tiesų galva prikrauta nereikalingų minčių bei iliuzijų, trukdančių tiesiog ramiai pabūti. Su savimi. Savyje.

Tai - aš! Nes nieko aplink ir nėra. Tik mano norai, mano mintys ir neišsipildžiusios svajonės. Sugriūk pagaliau dangau, noriu, kad čia nieko nepaliktum, kad tiesiog leistum pamiršti...